IQ testas: kur yra pipirai?

Nepaisant to, kad pastaruoju metu tai ne itin populiaru, aš dar žiūriu televizorių. Mėgstu net kai kuriuos serialus... jei bandote atspėti kuriuos, tai galvokite daugmaž apie tokius kaip „Melo teorija“ ar „Daktaras Hausas“, o visus meilės labirintus, sparnus ir uodegas pamirškite. Tai rašau tam, kad jums būtų lengviau įvertinti mane kaip vidutinio intelekto, vaiką auginančią, mokslus baigusią moterį. Manau, kad žiūrimi serialai – puikus rodiklis. Dar manau, kad taip bus lengviau įvertinti ir mano nuomonę lyčių lygybės klausimu. Nes pati galiu pasakyti tik tiek, kad ji yra kažkur tarp Juozo Imbraso („Nu, visi šnibždasi, juokiasi iš tų jo tėvystės atostogų") ir Nidos Vasiliauskaitės („Aš – ne moteris, aš – filosofė!“ Atkreipiu dėmesį, kad citata gerokai ištraukta iš konteksto, bet tokia graži...). Žodžiu, mano pozicija lyčių lygybės klausimu plūduriuoja didžiuliame nuomonių ir pasirinkimų vandenyne. Man belieka tuo mėgautis, nes savo lygumą vyrams renkuosi priklausomai nuo aplinkybių: pro duris einu pirma, jei tik leidžia. Nužvelgiu piktu žvilgsniu, jei vyriokas nepasiūlo pagalbos tempiant vaikišką vežimėlį laiptais... bet nelaikau savo pareiga gaminti valgį, plauti indus ar tvarkyti kambarius.


Pastaruoju metu beplūduriuodama tame lyčių lygybės klausimų vandenyne susidūriau su tokia problema. Dar studijuojant teko domėtis reklamose pasitaikančiais stereotipais, bet dabar, sėdint namie ir auginant vaikelį, tie stereotipai ėmė tiesiog siutinti. Štai, kad ir reklama, kuri tikrai nepamenu ką siūlo: tėtis atsako į vaikų klausimus, jis žino, kur yra Titikaka ir kiti sudėtingi žodžiai, bet tai visai nesvarbu, nes tik mama žino „tai, kas svarbiausia“: kur yra miltai ir pipirai. Tėtis šioje reklamoje – nevykėlis, kuris žino daug nereikalingų dalykų, bet vos tik imasi gaminti, negali apsieiti be visažinės intelektualės pipirų koordinačių žinovės mamos pagalbos.

O kažkokie skalbimo milteliai reklamoje turi net savo šeimą. Aišku, gal jų tokios pavardės. Na, yra Butkų šeima, tai kodėl negali būti Reksų šeima... Tačiau liūdna ne dėl to. Liūdna, nes ir ten tėtis yra nevykėlis su veržliarakčiu rankoje, kuris neduokdie imsis ką nors taisyti. O mama - ypatinga šaunuolė, išskalbianti bet kokias dėmes, nes yra labai gudri. O gal atvirkščiai: ji labai gudri, nes moka išskalbti dėmes?

Žinot, aš irgi labai gerai moku išskalbti kūdikio išmatų dėmes, tačiau kaip kokia kvaiša labiau didžiuojuosi magistro diplomu.

Kur dar reklama, kurioje išdidžiai teigiama, kad „tualeto valymas, neturėtų būti lyg pasiruošimas olimpiadai“. Pabandykite ką nors panašaus pasakyti Dianai Rasimovičiūtei. O viską vainikuoja tas nežmoniškas „pasitikėkite rožine spalva“... čia jau, manau, šaknų šaknys. Dėl to pusė dvimečių trimečių mergaičių po miestą vaikšto rožiniais drabužėliais, dainuoja „Olialia pupyčių“ dainas, ir kartu su mamomis lakuojasi nagus ta patikimąja rožine spalva.

Balsuoju už tai, kad vyrams būtų įteiktos navigacijos sistemos, padedančios orientuotis virtuvėje, trumpa instrukcija, kaip taisyti sugedusią techniką, kad olimpiečiai nebeturėtų teisės skųstis, jog nėra kur treniruotis (trūksta nešvarių tualetų?) ir kad į madą grįžtų, pasak J. Statkevičiaus, pilka cepelinų spalva. Ir balsuoju už tai, kad juokingos tose reklamose mums atrodytų „sumanios“ moteriškės, o ne „nevykėliai“ vyrai.