Seni tarybiniai tapetai ant sienų. Viskas, kas yra tavo vaikystė dabar galėtų būti apibūdinama žodžiu "tarybinis". Kelnės su gumutėmis pėdoms, stikliniai pieno buteliai su folijos kamšteliais, stiklinė obuolių kompoto, šokoladinis sviestas.
Kartą daržely man papasakojo apie iš sienų lendančią pikų damą... Bijojau užmigti tąnakt. Mama vonioj skalbė kažką su mūsų "Ryga". Nutipenau basa ir papasakojau apie pikų damą. Mama nuramino ir liepė miegoti... Dabar net knygas rašo apie tai, kaip padėti vaikams nugalėti miego pabaisas... Kaip mes užaugom be tokių knygų? Gal dėl to ir neužaugom? Gal vis dar kovojam su savo miego pabaisomis? Aš vis dar bijau ilgų tamsių patalpų. Kai lieku namie viena visai nakčiai, koridoriuje palieku šviesą. Arba užsidarau kambario duris. Vis dar galvoju, kad namuose gyvena daug dvasių.
Seni tarybiniai tapetai ant sienų. Sena dabar vadinama vintažu. O kas nesena, pasendinama dekupažu. Aš irgi kartais užsimerkiu ir dekupažinu savo gyvenimą: išeinu iš namo Panerių gatvėje, pasisveikinu su draugėmis, susėdusiomis aplink smėlio dėžę ir su kaimynėmis pritūpusiomis ant suoliuko prie laiptinės. Einu į parduotuvę "Santaka", perku stiklinį butelį pieno, nesupakuotą į celofaną duonos kepalą ir taisyklingai subrūkšniuotą batoną. Kelis kartus perskaitau užrašą - "bakalėja"... dabar tokių nebebūna. Grįžtant draugės paklausia, ką veiksiu namie. Šūkteliu, kad piešiu makaliūzę...
Iki šiol piešiu tą savo makaliūzę. Kartais, kai ji atrodo pernelyg tvarkinga ir visai nemakaliūziška, tiesiog paverkiu, kad susilietų dažai. Gal kam nors ir gerai tie seni tarybiniai tapetai, pas visus vienodi. Arba padekupažintos komodos ir prieskonių dėžutės. O man reikia makaliūzės.
P.S. Jei suprantate angliškai, labai rekomenduoju pažiūrėti "Šiandienos vaizdą". Ačiū Aurimui L.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
3 komentarai (-ų):
kazkaip idomu..?kodel rasoma apie vilniu..?negi neprisimena kad gyveno plungeje?taip greit uzmirso provincijos miesteli ir jau isivaizduoja vilniu:))juokinga...tikrai blgas!
brangus anonime, mano vaikystė iki šešerių metų prabėgo Jonavoje. Būtent apie ją čia ir rašiau. Panerių gatvėje aš turėjau darugų, o apsipirkti eidavom su mama į "Santakos" parduotuvę. Taip kad nekaltinkite manęs kažką pamiršus. Nepamiršau nei savo gimtinės - Jonavos, nei savo metų praleistų Plungėje. O Vilniuje gyvenu jau septintus metus ir tikrai yra dalykų, kuriems jaučiu nostalgiją, bet turbūt sutinkate, kad būtų juokinga apsimesti, kad mano vaikystės prisiminimai susiję su Vilniumi. To aš ir nedarau. Linkiu sėkmės ir mažiau skubotumo vertinant kitus.
Sveika, nepažįstamoji Juste,
Džiaugiuosi aptikęs Tavo nuotaikoraštį. O pakliuvau į šiuos Tavo puslapius, kuomet internete įrašiau filmo "Pianistė", kurio iki pabaigos ir nepažiūrėjau, pavadinimą.
Įdomiai ir nuotaikingai rašai. Ir į pasaulį žiūri.
Labai ačiū Tau.
Ričardas Šileika
Rašyti komentarą