pamąstymas apie cinizmą ir motinystę

Susimąsčiau apie savo laiką. Dabar savo laiką galiu vadinti taip - sėdžiu namie. Kokia nors mamytė "utiutiu" dabar pasipiktinusi rėkia - "tu augini vaiką". O aš kandžiai šypsausi: "ne, aš sėdžiu namie". Ir prašau nevadinti manęs karjeriste, vaiko nemylinčia beširde ar panašiai. Stengiuosi iš visų jėgų. Motinystės instinktas yra saldi pasaka dar vaikų neturinčioms merginoms, kad jos nebijotų tapti mamomis - juk mes visos tik tam ir sutvertos, juk vos išvydusios savo mažus angelėlius susileidžiam ir kartu guguojam, juk mes gimusios tam, kad juos vestume per šį pavojingą pasaulį ir t.t. ir bla bla bla. Taip, motinystės instinktas egzistuoja, bet daugeliu atvejų vaiką auginti padeda atsakomybės jausmas ir paprasčiausia meilė žmogui, kuri būdinga tiek vyrams, tiek moterims, jei jų gyvenimai nebuvo išdraskyti, o širdys įmestos į mėsmalę.

Žodžiu, noriu pasakyti, kad bent jau mano vaiko neužaugins koks nors instinktas, jį užaugins mano pastangos ir meilė. Galbūt jei gyvenčiau Afrikoje ir nešiočiau nuogą vaiką ant nugaros, mano instinktai būtų pakankamai stiprūs, kad vaikas manęs neapkakotų, bet gyvenu Lietuvoje... gal dėl to visiškai nesibaimunu, kad būsiu apkakota. Lietuvės juk bebaimės.

Galit mane pasmerkti, bet aš nemėgstu tų saldžių mamų, einančių iš proto dėl savo kūdikėlių. Gali būti, kad turiu kokį nors kompleksą. Aš nemėgau ir Hario Poterio, bet tik dėl to, kad visi jį labai mylėjo. Dėl tų pačių priežasčių nemėgstu "Titaniko", "Žiedų valdovo", MTV ir t.t. Nemėgstu daugelio masinių psichozių, net jei jos visai man patinka. O kadangi jau pagimdžiau masinių gimdynių laikotarpiu, tai kažkaip turiu atsigriebti. Štai ir nemėgstu pamišimo dėl motinystės šventumo. Nereikia manęs dievinti. Po Ievos ir Marijos esu tik viena iš milijonų gimdžiusių moterų. O jei motinos jaučiasi negerbiamos ir išduotos, tai čia visuomenės, šalies ar tiesiog atskiro individo mentaliteto problema, kurią išspręsti turėtų tos pačios motinos, kiek kitaip augindamos savo atžalas.

Neseniai susimąsčiau, kad esu baisi cinikė. Ir išsigandau. Kažin reikėtų gydytis ar jungtis į kokį nors cinikų klubą? Paspaudę ant šio mano įrašo pavadinimo, rasite daug cinizmo apibūdinimų. Pavyzdžiui, man patiko tai, kad cinizmas, pasirodo, padeda neišprotėt iš nevilties. Rizikuoju būti baisiai nesuprasta, bet toks apibūdinimas man sufleruoja apie mano kartos indigo vaikų nesėkmę. Manau, kad mano kartoje jau buvo daug indigo vaikų, kurie taip ir liko nurašyti kaip "kitokie". Pernelyg kitokie. O gal jų buvo per mažai, kad jie išliktų ramūs ir stiprūs nepritapdami prie pasaulio. Štai čia juos išgelbėjo cinizmas. Galbūt ir mane jis išgelbėjo, kažin ar besužinosiu...

Tas cinizmas man ir padėjo suprasti, kad sėdžiu namie. Bet tas pats cinizmas mane stabdo ir nuo daugelio man kaip mamai įmanomų veiklos formų. Aš tiesiog bijau būti su kitomis mamomis, nes nesu tokia pamišusi kaip daugelis jų ir galiu būti įvertinta kaip nejautri mama. O būti ne su mamomis man irgi sunkoka, nes temas pokalbiams šiuo metu renkuosi iš šio sąrašo: kakojimo problemos, maitinimo problemos, kūdikio raida, sauskelnės, drabužėlių dydžiai, svorio ir ūgio pokyčiai, kūdikio lavinimas. Daugmaž viskas. Na, kuriai dirbančiai moteriai ir penktadieniais geriančiam vyrui patiktų su manimi pabendrauti šiomis temomis?

Vis dėlto, nors cinizmas ir uždarė mane į šį užburtą ratą, aš nesijaučiu nepilnavertė ir nelaiminga (gal būtent taip mane veikia motinystės instinktas?). Štai ką tik supažindinau jus ir save su problema. Tikiuosi, jog pavyks supažindinti ir su sprendimu. Nors cinikams viltis nebūdinga...

P.S. Šis įrašas man atrodo pernelyg atviras. Nenuteiskit.