Mielas bloge, turbūt jau seniai praradai viltį, kad kas nors prisimins tave papildyti... na, kad ir kokia nereikšminga pastaba ar šiaip kasdieniu nusikalbėjimu. Gali būti tikras - tu buvai pamirštas. Ne todėl, kad esi tik keista nesuvokiama virtuali erdvė nesibaigiantiems paistalams. Todėl, kad esi pernelyg liberalus, atlaidus ir beasmenis. Todėl, kad užklydusi pas tave išsigąstu galimybės paleisti visas savo jausmų ir išgyvenimų vadžias, tapti tuo, kuo nenoriu būti, gal tuo, kuo esu...
Nemėgstu atviro sentimentalumo. O moters gyvenime būna toks kvailas laikotarpis, kai sentimentai liejasi laisvai. Patikėk, aš iš paskutiniųjų stengiausi juos valdyti arba rodyti tik tiems, kurie nesistengs reikšti užuojautos, bendro apsimestinio džiaugsmo ir pan.
Mano nėštumas turėjo būti ir buvo tylus. Be specialių pilvuko fotosesijų, nesibaigiančio lopšinių klausymo, pasakų skaitymo, be nesveiko "pasinešimo" į natūralumą, ekologiją ir t.t. Ir be skubėjimo visiems pasigirti, pasipasakoti, pasidalinti naujais pojūčiais.
Beno gimimas turėjo būti ir buvo tylus. Gal todėl dabar šitas gražiausias pasaulyje vaikas kasdien apie save garsiai garsiai skelbia :)
Dabar, kai pats sentimentaliausias mano buvimas jau praeity, aš ir vėl galiu stebėti ir dalintis. Be baimės atsiverti per daug.
Mielas bloge, tu ir vėl turi šiokios tokios vilties :)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
1 komentarai (-ų):
Sveikinu tapus Mama. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų...
Rašyti komentarą