Į mano glėbį. Tamsa ir keisti garsai iš kitų namų, ne mano, ne mūsų. Kitų žmonių skausmai, nes maniškiai velniškai banalūs. Pūgos, vėjai, sniegas, balti medžiai, balti keliai. Virtinės pamirštų minčių ir mirčių. Į mano glėbį. Nepažinti mūsų namų vaiduokliai. Ledinės mano kojos, nutirpusios rankos, skaisčiai raudoni skruostai, sloga. Man neliūdna, netuščia, nešalta. Man patinka žiema, kuri išskiria.
Į mano glėbį tikėjimas viskuo, ką sakai. Aklas. Matai? Kurčias. Girdi? Tik tu negalvok, kad į mano glėbį tiek daug visko telpa. Aš dūstu ir kliūvu už grindinio nelygumų, atsitrenkiu į sniego pusnis. Nepakeliu visko iškart. Tada renku po vieną ir per kelis kartus parsinešu namo. Bus ką veikt man ir vaiduokliams, kurių iki šiol nepažinau. O jei melsčiausi ar padėtų?
***
Čia kas rytą kvepia kava. Tebestovi papuošta eglutė. Ji jau susitaikė su mintim, kad šiuose namuose kitos tradicijos - šventės baigiasi, kai baigiasi sesija. Čia yra indų ploviklio, todėl visi indai kvepia citrinom. Čia galima išsispausti apelsinų sulčių ir svaičioti apie šiltus kraštus. Čia be perstojo burbuliuoja akvariumas, o triušis tampo po narvą tuščią maisto indelį... ne šiaip sau, su tikslu. Čia kartais dega žvakės ir vonia kartais būna pilna kvepiančių putų. Naktimis čia galima žiūrėti Džesiką Flečer ir šiltai kuistis po antklode (...)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
2 komentarai (-ų):
O ko daugiau reikia? Gal...šilumos? Ne triušiui, ne antklodei.
Maloniai nustebintas.
Rašyti komentarą