sentimentaliai ir saldokai. apie buvimą.

Ir būsiu kaip akmuo ant tavo kelio. Tas mažas, už kurio užkliūti lengva. Ir būsiu kaip akmuo ant tavo delno. Tas didelis, kurio į saują nesugniauši. Aš suksiuosi tarp tavo pirštų kaip baleto meistrė. Akmeninis kokonas su kiekvienu sukiniu lengvės, kol man visai apsvaigus suplevens baltom kalkėto kalnų akmens juostom. Tada rankas iškelsiu... Ir būsiu kaip drugys ant tavo lūpų. Su savo drebuliu, gimimo iš akmens skausmu, su savo trumpo gyvenimo nuojauta. Nudažyk mane kaip nori, visom vaivorykštės spalvom, kad šviesčiau, linksminčiau ir kelčiau šypsenas, kad tarp gėlių galėčiau pasislėpti, kad būčiau pranašas tikrumo. Ir žvakę man uždek, kad būtų šilta mirti. Lengvai ir greitai mirti skirta tiktai pranašams.

Aš suksiuosi liepsnoj
tarsi ugnies rijikė,
tau nosį ries svilėsių kvapas,
o man bus šilta ir jauku.
Kad tik nebūti akmeniu.
Kad tik nors dieną
būti drugeliu.