ūžesiai

Keturi žibintai. Šešėliai ir tuščios sūpuoklės. Keturi žibintai ir blyškus Grįžulo ratų samtis. Dar nerimas.

Ir aš galvojau, kad net neįmanoma būti labiau nei tie keturi žibintai. Galvojau neįmanoma laukti ryto labiau, nei laukia tos sūpuoklės. Galvojau neįmanoma labiau bijoti savęs, nei bijo šešėlis. Ir galvojau neįmanoma labiau jausti nerimo nei žiūrint į keturis žibintus; stebint sustingusias sūpuokles... tol, kol jos ima ir apgauna akis pradėdamos lėtai lėtai linguoti; girdint daugybės gyvenimų ūžesį, tokį smarkų, kad tavasis gyvenimas išsigandęs nutyla. Tik dabar žinau, kad jei to ūžesio nebūtų, viskas neatrodytų kaip tobulas filmas su skausmingai realistiniu garso takeliu. Čia viskas išvien. Kai kažkur pravirksta vaikas, o kitur skyla taurė. Kai kažkur gitaros gurgžda, o kitur vinis į sieną lenda. Kai kažkur dulkių siurblys sustaugia, o kitur ant žemės nukrenta tebesmilkstanti nuorūka. Ir tik čia iš ryto sugirgžda sūpuoklės, išvaikiusios naktinius šešėlius iš po begęstančių žibintų. Ir tik čia išsisklaido nerimas, kai auksaplaukė princesė pabunda ir bado plaukais lyg ietimis karalaičio veidą.

Tais ūžesiais nuo šiol tikėsiu.