Matai? Ten ant kalno stovi maža piemenaitė linine suknele. Galvą gėlėta skarele prisidengusi nuo vėjo, kuris kaukdamas draiko jos plaukus, plėšo gėles nuo skarelės ir atidengia basas kojas paslėptas po suknute. Maža piemenaitė ant didžiulio kalno. Jei nežinotum, kad ji ten yra, gal ir nepamatytum. Toks smulkus trapus kūnelis, tokios liūdnos akys. Jei nežinotum, kad ji tikrai ten, galvotum, jog vėjas drasko skurdų medelį kažkodėl neapdairiai išaugusį prie pat šlaito.
Kai ateisi čia po metų, peimenaitė dar stovės. Rankoje laikys krepšelį, kupiną mažų melsvų gėlių. Žiedeliai bus tokie smulkūs, kad atrodys lyg iš jos akių išriedėję...
Kai ateisi dar po metų, piemenaitė vis tebestovės. Vėjas tebebus aršus ir gožiantis bet kokį garsą. Jei nebūtų vėjo, gal girdėtum tylų kuždesį. Lyg maldą, lyg dainą, lyg užkalbėjimą, lyg prakeiksmą. Jei nebūtų vėjo, suprastum, kad tai tu kuždi mergaitei savo keistą ilgesį. Nes ji tokia maža ant tokio aukšto kalno. Ir tu per silpnas jos sulaukt.
Kai ateisi dar po metų, vėjas bus nuplėšęs mergaitės drabužius. Ji stovės glėby apsikabinus baltą avį, o iš kažkur toli ataidės gūdi violončelės rauda.
"Atspėk mano vardą ir avis bus tavo" - šyptelės mergaitė... ir tu pabusi. Pro atdarą langą įsisukęs vėjas atneš gūdžią violončelės raudą.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
5 komentarai (-ų):
Auga maža gležna gėlelė ant ledinio kalno. Draskoma vėjo pustoma sniego, tačiau žaliuoja ir laikas nuo laiko žydi, viltingai į saulę žvelgia.
Kas nori išvyst laimę likimo kelyje išvysta, kas nenori niekad ir neišvys, o išvydęs savo laimę žydinčią jos neskins. Gėrėsis metus, antrus.. keletą metų.
Silpnas laimės nelaukia o skina ją, net jai tai būtų dilgėlė ar varnalėša. Stiprus mėgausis laimės žydėjimu.
Stiprus ne tas kurio aidą girdi, stiprus kuris veikia, kuris tiki, kuriuo gali pasitikėti.
Gėlelė žydėjo viena gležna ant ledinio kalno, ji nežinojo, kad kalnų daug, kad yra dar gėlių juose. Ji pažinojo vėją pažinojo baltą avį, tačiau nepažinojo savo stebėtojo, jai jis buvo silpnas ir mažas.
Stebėtojas laukė metus kitus, ir kalnas jam nebebuvo toks aukštas kaip pirmą kart išvydus. Laimė jam nebeatrodė nepasiekiama ir jis vėl ieškojo.
Kalnai tam, kad juos įveiktume, papėdės, kad atsipūstume ir pažvelgtume į viršų. Kodėl gi lipt į kalną kuris nėra aukščiausias tikslas, kodėl priglausti gėlę, o ne pušį, kodėl padėti tam kuris tavimi netiki, kodėl mylėti tą kuris taves nemyli?
Esu stebėtojas kalnų papėdėje, esu stiprus nors iš viršaus atrodau silpnas ir mano ataidėjusiu žodžiu tikėt neverta. Iš apačios dairausi aš aukščiausio kalno, o radęs gėlę ją pasieksiu, apkabinsiu ir priglausiu.
Auga maža gležna gėlelė ant ledinio kalno. Draskoma vėjo pustoma sniego, tačiau žaliuoja ir laikas nuo laiko žydi viltingai į saulę žvelgia.
Kas nori išvysti laimę likimo kelyje išvysta, kas nenori niekad ir neišvys, o išvydęs savo laimę žydinčią jos neskins. Gėrėsis metus, antrus.. keletą metų. Silpnas laimės nelaukia o skina ją, net jai tai būtų dilgėlė ar varnalėša. Stiprus mėgausis laimės žydėjimu. Stiprus ne tas kuris taria žodį, stiprus kuris veikia, kuris tiki.
Gėlelė žydėjo viena gležna ant ledinio kalno, ji nežinojo, kad kalnų daug, kad yra dar gėlių juose. Ji pažinojo vėją pažinojo baltą avį, tačiau nepažinojo savo stebėtojo, jai jis buvo silpnas ir mažas.
Stebėtojas laukė metus kitus, ir kalnas jam nebebuvo toks aukštas kaip pirmą kart išvydus. Laimė jam nebeatrodė nepasiekiama, jis vėl ieškojo.
Kalnai tam, kad juos įveiktume, papėdės, kad atsipūstume ir pažvelgtume į viršų. Kodėl gi lipt į kalną kuris nėra aukščiausias tikslas, kodėl priglausti gėlę, o ne pušį, kodėl padėti tam kuris tau kišą koją, kodėl tikėti tuo kas tavimi netiki, kodėl mylėti tą kuris taves nemyli?
Esu stebėtojas kalnų papėdėje, esu stiprus nors iš viršaus atrodau silpnas ir mano ataidėjusiu žodžiu tikėt neverta. Iš apačios dairausi aš aukščiausio kalno, o radęs gėlę apkabinsiu ir priglausiu.
Jau pasiilgau naujos tavo kūrybos. Kas nutiko?
...rašai lyg mokėtum sapnuoti.
Geles auga pacios...
Debesys nuplaukia, dangus pasilieka...G.
Rašyti komentarą