Parašyk man ilgą ilgą laišką. Apie naktį, kai pavasaris apkursta. Kai nuo medžių krenta paukščiai purvinais veidais. Kai nuo dulkių springsta gūrantys dangoraižiai. Parašyk man laišką raudonai. Taip linksmiau bus. Tik prašau, rašyk labai lėtai. Kitaip dar perskaityt nespėsiu. Tiek nedaug jau liko laiko. Tik lėtumas jį pristabdo. Tik lėtumas. Parašyk man laišką apie mūsų Dievą. Pameni? Čia tas, kuris už medžio slepiasi, kai tu anki iš nuovargio. Mūsų Dievas neneša mums laimės ir ramybės nebeduoda. Ir jis juokiasi, kai naiviai tikiesi jo širdy surasti laimę. Mūsų Dievas jau seniai ne tas, kuris atleidžia viską. Juk jis neturi teisės atleisti mano priešui, kol aš pati neatleidau. Dabar mūsų Dievas ne tas, kuris dėsto aukojimosi pradmenis. Jis pats studijuoja pigiausiam universitete.
Parašyk man apie mūsų Dievą. Gal tave jis dažniau aplanko? Gal leidžiasi suprantamas? Gal su tavim jis kvatoja iš žmonių, kurių veidai girti nuo netikros ramybės. Jie visi netikri. Ir jų Dievas netikras. Jų Dievas ne tas pats, kuris slepiasi už mūsų medžio. Parašyk man. Aš jau taip seniai neskaičiau dangaus.
O šiemet jau griaudėjo perkūnija. Žaibai plėšė dangų. Lietus nuo springstančių dangoraižių dulkes plovė. Ir aš šiemet jau praleidau naktį neskaičiuodama laiko, sužinojau, kad galima lėtai gyventi. Svarbu, kad taip, kaip norisi. Ir gėlės jau žydi. Aš galvą ant tavo peties padėsiu. Sakyk, jei bus sunku, galiu ir ant žemės atsigulti. Tik nepamiršk man laiško parašyt.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą