"Pianistė". Filmas iš programos - Aktorės Isabelle Huppert retrospektyva.

Šitas filmas žiūrimas nebijant nesuprasti, nusiteikus tolerantiškai, atsisakius "normalumo" sąvokos.

Moteris, kuri filmo pradžioje sužavi, pamažu ima stebinti, po to šokiruoti ir pagaliau gąsdinti.

Galbūt Erikos gyvenimas būtų sužavėjęs Froidą, kas čia žino. Tačiau ją pačią kur kas labiau žavi Šubertas. Erika yra mokytoja. Tokia kaip daugelis mūsų mokytojų. Griežta ir, atrodo, kad teisinga. Savo mokiniams, kuriuos moko skambinti fortepionu, ji pirmiausia diegia muzikos jausmą. Per filmą nė karto nepasako, kad kuris nors groja gerai. Tik vienam įžūliam ir atkakliam įsimylėjusiam jaunikliui ji piktai tarsteli: "Tik tau šiame kambaryje leidžiama groti Šubertą". Taip Erika prisipažįsta meilę. Tačiau čia viena Erika. Ta, kuri žavi.

Stebinanti Erika yra ta, kuri drąsiai atlaiko pašaipius vyrų žvilgsnius pornografijos salonuose. Ta, kuri leidžia savo gyvenimą kontroliuoti motinai. Šokiruojanti ir gąsdinanti Erika yra ta, kuri sudaužiusi stiklinę, šukes supila į savo mokinės palto kišenę; ta, kuri vonioje pjaustosi lytinius organus, kol mama ruošia vakarienę; ta, kuri laiške išsako savo mazochistinius lūkesčius jaunam mokiniui.

Tačiau turbūt svarbiausia šiame filme yra paslaptis. Žiūrėdamas nuolat jauti norą suprasti - kodėl taip? Jausmas toks lyg filmas kaip žmogus turėtų praeitį. Arba lyg būtum nepamatęs pirmos serijos. Tačiau tai neerzina. Tik verčia nuolat tirti save ir tai, ką matai. Pavyzdžiui, į klausimą - kodėl Erika tokia, galima sugalvoti begales atsakymų: reikli ir karštakošė motina, neišsipildęs noras tapti garsia muzikante, išprotėjęs tėvas, vaikystė praleista prie fortepiono, be draugų... Visos tos versijos yra savaip banalios ir režisierius nė vienos jų nepatvirtina.

Filmas nepapasakoja istorijos. Jis pasakoja moterį. Skverbiasi į moterį taip skaudžiai kaip tik Erikai galėtų patikti. Pabaigą režisierius taip pat sukonstruoja tokią, kurią norisi vertinti dvejopai: galbūt nesugalvojo, kaip pabaigti, o gal ir vėl paliko žiūrovą ieškoti savų versijų.

Ir lieki vienas. Su apnuogintom keisčiausiom savo baimėm ir nusistatymais. Dar lyg išgirsti režisierių tarstelint: "Tik tau šiame kambaryje leidžiama groti Šubertą".