MANo MANijai

Seku kiekvieną tavo žingsnį. Tavo žvilgsnį. Tavo nuotaiką, ironiją, sarkazmą, nenorą, norą. Seku tavo buvimą, atėjimą, išėjimą. Seku savo nerimą. Savo neviltį. Seku savo išsiblaškymą, tavo susikaupimą. Išsidraskiusi nagais veidą šliaužiu prie tavo kojų. Esu niekieno. Esu tavo. Amžiams užstrigusi tavo abejingume. Išsigimusi. Užsnūdusi ant tavo rankų. Susapnavusi tavo kojas. Aš giedu tau Lietuvos himną. Dainuoju Atgimimo dainas. Tu išeini. Verkiu kiekvieną vakarą. Ne. Neverkiu. Daužau kumščiais sienas. Kad neužmigtum. Kad nepabustum. Kad gautum širdies smūgį. Kad niekada nebegertum arbatos. Kad pamirštum palaistyti gėles. Klausiu tavęs to, ką jau žinau. Sakau tau tai, ko nežinau. Tikiu tavo dievais. Tikiu tavo pragaru. Esu tavo pragare. Galiu iš jo išeiti. Loterijoj laimėjau pusvalandį tavo rojuje. Man nereikia pusvalandžio. Man nereikia rojaus. Man reikia tapti tavo manija. Man reikia pabusti nugalėtoja. Laimėti tavo mintis. Sugniaužti jas į kumštį ir sviesti. Nei žvirblio saujoj, nei obuolys nuo obels. Ant laužo jas! Ant laužo! Tavo mintis ant laužo. Jos nedega, netirpsta, nesilydo. Tavo mintys jau gimsta pelenais. Pelenų trečiadienį jomis kunigai kryžius piešia. Ant mano kaktos.