mažosios kronikos (2)

Mano vaikystės prisiminimai apie sausio 13ąją jau tokie skurdūs. Tie prisiminimai jau tik jausmas, kad kažkas negerai. Kad kažkas baigiasi ir prasideda vienu metu. Kad mama liūdna...

Šį vakarą Vilniuje degė laužai. Aplink televizijos bokštą susirinkusios mamos ir močiutės savo guviems mažiesiems pasakojo apie tankus, šautuvus, minias laisvės trokštančių žmonių. Vėjyje besiblaškančios degančio laužo žarijos gainiojo vaikus po skurdžius sniego likučius. „Čia tie žmonės, kurie žuvo sausio 13os naktį“, - rodė močiutė anūkui veidus ant televizijos bokšto sienų. O maži stulpeliai padrikai išsimėtę aplink bokštą žymėjo žemės lopinėlius. Štai čia, čia ir čia, ir čia... buvo sustabdyti maži didelių žmonių gyvenimai. Ar jie tomis paskutinėmis akimirkomis tikėjo, kad dar bus kam eiti jų keliais, atsispirti nuo tų mažų dabar jau laisvos žemės lopinėlių?

Tačiau nepaisant visko, nepaisant to gero gero jausmo širdy, iš kažkur šalia žuvusiųjų nuotraukų išdygsta dėdė su „Karšto komentaro“ numeriu rankose. Ir vapa kažką apie lietuvius, kurie patys šaudė lietuvius, apie burokevičininkus... O prie perpildytos salės, kurioje vyko lyriška vakaronė, suburbuliuoja bobutė - matai, „jei būtų čia koks komunistų partijos renginys tai ir garsiakalbiai būtų, o dabar...“

„Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos. Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?“ (Iš dainos „Pabudome ir kelkimės“, žodžiai K. Genio)


Vis dėlto tokia mano įrašo pabaiga būtų gana pesimistiška, todėl dar pacituosiu žodžius, kuriuos radau viename tinklalapyje (http://www.xxiamzius.lt/). Vytautas Landsbergis prisiminė, kaip sausio 13ąją kreipėsi į žmones prie parlamento: „Tegu mūsų širdyse būna daugiau ramybės, daugiau šviesos ir tikėjimo. O aniems palikime blogus jausmus ir nusikaltimus. Būkime tokie, kokie turime būti, ir mūsų Lietuva bus šviesi ir laiminga! Nekreipkime dėmesio į tuos šaudymus, dainuokime!”