Lietuvio sindromas: kai galvoje tiksi, bet nesprogsta

Tai yra liga. Įgimta. Nepagydoma. Gydytojai bejėgiai. Nuo šios ligos kenčia patys medikai, treneriai ir teisėjai. Tačiau kad ir kas tu būtum, kad ir ką veiktum – nebandyk jos gydyti vienas. Jei gimei mažoje šalyje, netoli didžiulio agresyvaus, laukinio žvėries vardu pravardžiuojamo kaimyno, bet manai, kad gimei Europos vidury – tai pirmoji stadija. Toliau bus tik blogiau. Jei tau mama neleidžia skaityti Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų, ir sako, kad jis – Tėvynės išdavikas, tai antroji stadija. Vadinasi, tu užaugsi nežinodamas, kaip meška „šlumšt į šulinį įgriuvo“ ir dar ilgai galvosi, kad meška tik kurantais skambina.
Trečioji stadija prasidės, kai tu suprasi, kad visi laimingesni už tave. Ketvirtoji – kai jau galėsi balsuoti. Tuomet ir kalbėti nebeverta. Tavo gyvenimą atims tavo lietuviškumas. Tačiau melas, kad nuo šios ligos mirštama. Dar niekam nepavyko to įrodyti. Tiesiog sergantieji pasidaro galą anksčiau, nei juos pribaigia jų liga.
Tiesa, lietuvio sindromą mes priskiriame tik kitiems, net jei patys esame gerokai „pažengę“ ligoniai.

Laisvė ir blogis

Toks Vytautas Karalius, mėgęs rašyti aforizmus, pasakė šitaip: „Jis nebuvo romantiškas iš prigimties: jis specializavosi.“ Reikia specializuotis. Nebūtina tapti romantiku. Bet būtina išvarius priešą nustoti dairytis jo. Lengva pasakyti, sunku padaryti? Et. Taip sako darželyje, kai moko užsirišti batus. Iš tiesų ne taip lengva pasakyti.
Apie laisvę jau daug (ir net kiek tuštokai) prikalbėta. Kas ji, kam ji, kaip su ja elgtis. Tačiau taip turbūt iki galo ir nesuprasta, kad reikia leisti jai būti per daug ja nesidomint. Jei suprasta, tai vėl – nesispecializuojama.
Ričardas Gavelis, palikęs keletą tikro lietuvio sąmonei ne itin artimų kūrinių, įsitikinęs, kad „Dievo kibirkštys esti įkalintos keisčiausiose vietose. Todėl ir reikia stačia galva panirti į blogį“. Taip mes, tiesą sakant, ir darome. Stačia galva nyrame į laisvę, o panyrame į blogį. Gal chronologiškai ir neteisinga taip sakyti, bet R. Gaveliui čia antrina Vincas Mykolaitis-Putinas: „Aš noriu laisvę šlovinti ir prievartą prakeikti“. Na, ir keikia abu atsivėdėję. Iš visų plaučių. Tik kad naudos maža. Ir keiksmažodžių lietuviškų dar nedaug moka.
Tas nėrimas stačia galva ir svaidymasis prakeiksmais ne kažin ką padeda norint išsigydyti lietuvio sindromą. Nes užsidegimas iš mūsų greitai išgaruoja ir lieka lėtinės abejonės. Kad ir tam pačiam kunigui, iš žvakių nušviestos sakyklos pasitraukusiam į altorių šešėlį.
O visa kita – mums likę praeities lietuvių kompleksai ir didžiulė nesėkmės baimė. Juk nepasisekė Dariui ir Girėnui, nekarūnuotas liko kunigaikštis Vytautas. Turbūt ir „Titanikas“ buvo pilnas lietuvių, o keltas „Estonia“ tik per klaidą nebuvo pavadintas „Lithuania“. Dar ačiū Dievui, kad degtinę taip pavadino, tai vis nuoskaudas nuplaunam.

Ieva pati išėjo iš rojaus

Daugelio apklausų rezultatai – stulbinantys. Pasirodo, lietuviai – labai religinga tauta. Na ir kas, kad nedažnai lankomės bažnyčioje. Svarbu bent šį tą žinoti iš Šventojo Rašto. Šį tą ir žinome. Tačiau geriausiai turbūt prisimename Senojo Testamento istoriją apie Ievos ir Adomo išvarymą iš Rojaus. Negana to, vyrai dar pasimalonina ta šonkaulio istorija, nors kitais atvejais yra Darvino evoliucinės teorijos šalininkai. O moterys kikena – jau geriau būti sukurtai iš šonkaulio, nei išsivystyti iš beždžionės.
Gintaras Beresnevičius rašė, kad labiau nei didžkukulius lietuviai mėgsta komplimentus. Gal taip yra dėl to keisto nepilnavertiškumo komplekso, kuris ypač graužia moteriškąją lietuvių tautos dalį. Lietuvos moterys, vienos suprasdamos, kitos ne, žaidžia įvairių epochų moteriškumo įvaizdžiu. Jos išbando viską. Tik svarbu, kur sustoja. Mojuodamos kočėlais kaip kardais jos pabūna kovingomis amazonėmis (dar gerai, kad sūnų nežudo ir krūtų nesipjausto, kaip tikrosios). Iš asketiškų viduramžių vienuolių, ant pečių nešančių savo prigimtinę nuodėmę, jos tampa dievinamomis riterių širdies damomis. O vėliau visai suįžūlėja ir ima mąstyti, kad visai negraži ta „Mona Liza“. Tuomet neilgai trukus tampa palydovėmis, t.y. protingų, o gal tik turtingų vyrų papuošalais. Pagaliau jos kažkodėl užsimano tapti feministėmis. Ir tampa. Tik neaišku, ko siekia.
Žinoma, negalima apibendrinti, tačiau blaškymosi moteriškoje prigimtyje apstu. Ypač kai vyrai susėdę prie alaus vis žiojasi ką nors tarstelt apie tą šonkaulį… Nors vilku stauk. Vis dėlto. Net jei labai tikite Dievu ir visomis Biblijoje aprašytomis istorijomis, pasistenkite patikėti, kad Ievos neišvarė iš rojaus: „O žmonės sako: „Dievas Ievą išvarė iš rojaus…“ Melas! Ji pati išėjo. Pati! Brido į žemės gilumą net neatsigręždama, lyg į kokį laimės žiburį: gilyn, gilyn, gilyn, nepaisydama, kad seniai prarado gėdą, dvasios ramybę, švarią sąžinę, nepastebėdama, kad aplink lyg tuštybių mugėje – tik kvaila neapykanta, kerštinga didybė ir purvas, purvas…“ Taip rašė Birutė Jonuškaitė. Tikėdamos kitaip „mes pačios savyje sunaikiname rojų“. Tada tikrai belieka lyg kardais mojuoti kočėlais ir svaidyti lėkštes.

Ką pamiršo Daukša, bet prisiminė Nyčė

Štai ir vėl nesėkmė. Tiesiog baisi lietuviška nesėkmė – istorijos mokytojų akių šviesa, „Postilės“ autorius, prakalbęs į malonųjį skaitytoją, šį tą užmiršo. Rodos, išvardijo viską, ko reikia tautos gyvavimui. Tačiau tauta negali gyvuoti ne tik be tėvų žemės, kalbos, papročių, bet ir be naujų žmonių… Jaunų žmonių. Neverta kaltinti Mikalojaus Daukšos. Jis gyveno ne tais laikais, kai jauni Lietuvos žmonės rado vaistų nuo lietuvio sindromo. Visai neseniai savižudybes lietuviai iškeitė į beprotišką emigraciją. Nė vienas logiką išpažįstantis mąstytojas nepaaiškins, kas per vabalas kanda į lietuvių sėdynes ir varyte varo plauti airiškų, angliškų, švediškų ir dar
perkūnai žino kokių indų. Nes logikos čia nėra. Čia yra instinktas. Gal savisaugos.
Turbūt nutolus nuo Daukšos taip meiliai aprašytos tėvų žemės daug lengviau atsikratyti ir įgimtų ligų. Arba bent save apgauti - atseit kitas klimatas, sveikiau. Juk gydytojai dažnai ligotiems žmonėms pataria pakeisti gyvenamąją aplinką…
Tiesa, Frydrichas Nyčė su lietuvių emigracija apskritai neturi nieko bendra. Ir rašydamas apie tris dvasios virsmus jis turbūt nemąstė apie lietuvių tautos ligas. Tačiau lietuviškumo net ir šis filosofas neišvengė (tai rodo ir jo gyvenimo pabaiga…). Zaratustra, apsilankęs mieste, pavadintame Žalmargė karvė (žalmargės gal kiek artimesnės latviams, bet vis dėlto karves lietuviai myli – nepaneigsi) pasakojo apie dvasios virsmus. Pirmiausia žmogus išgyvena kupranugario stadiją – tai nuolankumo, tarnystės būsena. Vėliau dvasia virsta liūtu ir medžioja laisvę. Tai būsena, kurią F.Nyčė apibūdina žodžiais – „aš noriu“. Liūtui tenka kautis su baisiu slibinu – „tu privalai“. Liūtas kitaip nei kupranugaris moka pasakyti „ne“. Tada F.Nyčė klausia: kam gi stipriam ir galingam liūtui virsti vaiku? Taip. Trečiasis virsmas yra virsmas į vaiką. Vaikas kuria savo pasaulį. Vaikas – tai nekaltybė ir žaismas, tai didžiulė kūrybos jėga.
Telieka tik liūdnai, kone graudžiai konstatuoti, kad vienas sunkiausių mūsų ligos požymių – nesugebėjimas išgyventi trečiojo virsmo. Užstrigę antrajame „aš noriu“ liūte, mes nukauname slibiną „tu privalai“ ir ištrūkę į begalinę laisvę (kas tai bebūtų – nuo šaltosios Skandinavijos iki šlapiųjų britų salų) darome viską, ko norime. Tik išeina šnipštas. Nes tam, kad gautume, ko norime, turime nuolankiai tarnauti kaip kupranugariai. Prasideda kelionė atgal.

Garsiai tiksintys elektroniniai laikrodžiai

„ – Ar galima padaryti, kad šis laikrodis eitų tyliau?
- Jis eina visai be garso. Jis elektrinis. O tu nesijaudink, tuoj užmigsi.“
Jono Mačiukevičiaus apysakos „Laikrodžiai nesustoja“ herojų prieš pat operaciją ligoninėje persekioja laikrodžio tiksėjimas. Tai, ką pavadinau lietuvio sindromu taip pat yra elektrinis laikrodis. Jis eina be garso. Tačiau kai kas nors nuolat kala į galvas, kokia klaikiai depresyvi tauta esam, kaip nemylim Tėvynės, kaip mums nesiseka… tuomet kažkas ima tiksėti. Galvose. Ir tas tiksėjimas varo iš proto. Bet kuris ligonis žino – reikia kuo mažiau galvoti apie savo ligą. Tik taip įmanoma gyventi. Todėl aš, deja, su savo svarstymais padariau meškos paslaugą. Ir ką gali žinoti, gal perkėliau jus į kitą ligos stadiją. Matot – man irgi lietuvio sindromas. Net truputėlį smagu, kad jums blogiau. O galvoje ir vėl ėmė tiksėti.