Ar kada nors bandėte pagauti savo mintis? Pavyzdžiui, ką galvojate, kai sveikinatės su kitu žmogumi? Kokios mintys sukasi mūsų galvose, kai susitinkame, sakome „labas“, spaudžiame ranką, apsikabiname? Natūralu, kad kiekvienas gyvename savo gyvenimą, su savo problemomis, nuolat turime savų rūpesčių, kurie atrodo didžiausi ir svarbiausi. Išgirsti kitą žmogų labai sunku. Lygiai taip pat sunku pasakyti jam: „labas. Kaip tau sekasi?“ ir IŠ TIKRŲJŲ norėti, kad jis atsakytų, kad papasakotų.
Paskutiniame savo bakalauro studijų semestre lankiau Dialogo filosofijos paskaitas Religijos studijų ir tyrimų centre. Man dėstė Tomas Sodeika. Vienoje iš paskaitų jis paminėjo Budistų vienuolio iš Vietnamo Thich Nhat Hanh mokymą. Šis vienuolis siūlo būdą, kaip panorėti išgirsti kitą, kaip pasisveikinti su žmogumi visa savo esybe. Jis siūlo sulaikyti kvėpavimą. Pasakyti „labas“ ir sulaikyti kvėpavimą. Taip staiga pajunti, kad esi čia ir dabar. Imi pastebėti. Neatsiriboji nuo kito (neužsimerki, neužsikemši ausų), bet atsiriboji nuo savęs. Nuo vidinio ūžesio, kuris neleidžia mums iš tikrųjų bendrauti.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą