„Monopolis“ su televizija

Tai komentaras, spausdintas sausio 27 - vasario 2d. „TV Panoramoje“. Iš esmės jame nėra jokių labai naujų minčių, bet jis atskleidžia mano požiūrį į televiziją ir buvo tarsi auklėjamoji priemonė man pačiai, kai pajutau, jog prisileidau „dėdę televizorių“ per daug arti :)

Pakalbėkime apie ką nors malonaus. Pavyzdžiui, apie pirkinius. Užbėgę į parduotuvę nusiperkam mėsytės, daržovių, pyrago, ledų, brendžio, apelsinų. Drabužių, batų, namų apyvokos daiktų. O vienas pirmųjų naujakurių pirkinių būna didelis storas spalvotas televizorius. Jame – dar viena parduotuvė.
Kalbu ne tik apie reklamą. Reklama priklauso nuo TV laidos ir laiko, kada laida rodoma. Rytais reklamoje valikliai ir šveitikliai, vakarais – viskas nuo skalbimo mašinos iki šokolado. Tačiau televizija turi ir daugiau pasiūlymų. Ji ironiškai šypteli kiekvieną rytą ir sako: „Brangioji, šiandien vėl tvarkysi kambarius? Bet prieš tai atsikvėpk ir pažiūrėk į Don Antonijo ir Konsuelą.“. Vakare televizija kramsnoja picą ir pilna burna rėkia: „Tu pavargęs po darbo, gulkis, papasakosiu, kas šiandien įvyko“. Televizijos prekes įsigyjame mainais į savo laiką.
Baisiausia, kad atiduodami laiką, nekreipiame dėmesio į pirkinio kokybę. Mūsų akys tik abejingai stebi eilinį televizijos prekių pasirodymą: štai ant ledo nugriuvęs šokėjas – jis kainuos 20 minučių, per kurias jūs galėtumėt išplauti indus. Štai kažkieno netvarkingas butas, kurį sutvarkys televizija – jis kainuos pusvalandį, per kurį galėtumėt padėti vaikams ruošti pamokas. Štai bebalsis dainininkas – jis kainuos jums 10 minučių, per kurias galėtumėte primurkti savo žmonai aibę komplimentų. Štai dainininkas, kuris moka dainuoti – jis kainuos mažiau nei bebalsis, nes jo galima tik klausyti. Tokį „monopolį“ visada laimi televizija. Ji įsigyja brangiausias mūsų gyvenimo gatves.

Justė Radzevičiūtė