Naujojo Mozės dekalogas

skaitinukas kantriesiems :)

Ar prisimenat girtuoklį iš Antuano de Sent Egziuperi „Mažojo princo“? Tas girtuoklis gėrė, kad pamirštų, jog jam gėda gerti. „Suaugę žmonės iš tikrųjų labai labai keisti“, - sakė mažasis princas.
Tačiau visiems ateina metas, kai pasidaro visai nekeista meluoti sau. Tiesa, meluoti kitiems mes pradedame kur kas anksčiau. Svarbu nesupainioti eilės tvarkos.
Pabandykite įsivaizduoti, kad Šventojo Rašto Mozė yra būtent tas girtuoklis iš mažojo princo aplankytos planetos. Ne šiaip girtuoklis, o sau meluojantis, nuo savęs bėgantis šiuolaikinis žmogus (juk tokį tipą ir kuria Antuanas de Sent Egziuperi). Ir pats Viešpats Dievas diktuoja jam svarbiausius savo nurodymus, kuriais daugybę metų turės vadovautis milijonai krikščionių… Dešimt Dievo įsakymų Naujojo Mozės rankose. Mozės, kuris gyvendamas labai stengiasi užmiršti, kad gyventi sunku. Kas mūsų laukia? Kokie įsakymai mus pasieks? Kiek žaidėjų dalyvaus „sugedusiame telefone“? O baisiausias klausimas – kiek dienų Dievas užtruks, kol viską išaiškins tokiam Mozei? Ar liks Dievui laisvas sekmadienis?

Laisva dekalogo interpretacija Naujajam Mozei

Pirmas: Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.

Naujasis Mozė tiki reinkarnacija. Mozė nemano, kad jo mirtis bus perėjimas į kitą pasaulį. Jis įsitikinęs, kad sugrįš čia. Labiausiai norėtų sugrįžti kaip popžvaigždė arba Holivudo filmų aktorius. Net ir dabar savo svajonėse Naujasis Mozė laiko „Oskaro “ statulėlę ir akinamas blyksčių dėkoja savo jogos mokytojui už parodytą kelią į šlovę.
Iš tiesų, pirmasis Dievo įsakymas, apskritai, monoteizmas – tikrame pavojuje. Ypač dideliu kumščiu jam grūmoja Buda.
„Pastebima, kad žmonės, net ir katalikai, vis mažiau ir mažiau tiki prisikėlimu, bet vis labiau – reinkarnacija“,- sako vyskupas Žanas Mišelis di Falkas (Jean-Michel di Falco) knygoje „Aš tikiu. Aš irgi ne“, diskutuodamas su rašytoju Frederiku Beigbederiu. Šis atkerta: „Budizmo mada! Dalai Lama labiau „ant bangos“ nei popiežius! Nors ir jis pasisako prieš kontracepciją.“
Jogą ir kitas rytų religijų praktikas priimame natūraliai, nesusimąstydami apie jų kilmę. Tačiau juk joga ne tik sportas, tai ir filosofija. Kitos religijos filosofija. Nieko bloga, kad mes tai priimam. Tačiau tuomet pildant įvairias anketas reikėtų ilgiau sustoti prie klausimo apie išpažįstamą religiją.
Frederikas Beigbederis į kovą su Dievu atveda televiziją: „Reklama, televizija, kinas kuria žmones pavergiančius stabus. Aš ir pats labai nusižengiau šiam įsakymui. Per dešimt metų dirbdamas reklamos srityje neišvengiamai turėjau kurti įvaizdžius, stabus ir reklamines kampanijas, kurias kartais dievindavau ir priversdavau žmones dėl jų kraustytis iš proto.“

Antras: Netark Dievo vardo be reikalo.

Nepaisant to, kad kitame gyvenime Naujasis Mozė nori būti pramogų verslo žvaigžde, šiame jis dar svajoja užkopti į politikos aukštumas. Užgesus „Oskarų“ ceremonijos šviesoms, Naujasis Mozė braunasi į viso pasaulio televizijų žinių laidas kaip Nobelio taikos premijos laureatas. Mozė svarsto: pradžiai užtektų tapti Seimo nariu. O po to – kaip Dievas duos. Tapęs Seimo nariu, savo priesaiką Mozė būtinai užbaigtų žodžiais: „Tepadeda man Dievas“. Apie tokį Dievo vardo minėjimą ir vertėtų pamąstyti ne tik Mozei, bet ir kitiems, besikraunantiems lagaminus į didžiąją politiką.
Tomas Širmacheris (Thomas Schirrmacher) savo straipsnyje „Jūs – žemės druska“ išvardija 35 priežastis, dėl kurių krikščionys turi dalyvauti visuomenės atnaujinime, t.y. - ir politinėje veikloje. Jis sako, kad „dešimt Dievo įsakymų niekada nebuvo vien privataus gyvenimo tvarkymo programa, o būtent Dievo sukurtos tvarkos bei kitų pagrindinių jo nuostatų santrauka, apimanti visas gyvenimo sferas.“
T.Širmacheris pabrėžia, kad bet kokia valdžia nėra dieviška, bet ji yra iš Dievo, todėl tikri krikščionys negali bodėtis valdžia, jie turi bijoti anarchijos. Čia pat autorius įspėja: „Korupcija ir kyšininkavimas plis tol, kol bus ignoruojamas nepaperkamo ir niekaip nepaveikiamo Dievo pavyzdys.“ Senajame Testamente Dievas yra įvardijamas kaip „…didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis jokio kyšio“ (Įst 10,17).
Priesaikos pabaiga „…tepadeda man Dievas“ negali būti beprasmis Dievo vardo minėjimas. Juk tai pažadas priimti valdžią iš Dievo.

Trečias: Švęsk sekmadienį.

Naujasis Mozė – darboholikas. Dėl savo tikslo jis gali dieną naktį lindėti kompiuteryje. Jis dažnai pamiršta pavalgyti, o prieš užmigdamas (jei vis dėlto nusprendžia pamiegoti) minučių tikslumu susidaro kitos dienos planą. Dienų dienas Mozė it pamišęs laksto iš vieno darbo į kitą, o tuos, kurie taip nedaro, vadina „čiuožusiais“ arba tiesiog nenormaliais.
Mažasis princas iš A.de Sent-Egziuperi pasakos keliaudamas aplanko planetą, kurioje gyvena žibintininkas. Jis kas minutę uždega ir užgesina savo planetos žibintą.
„Mano darbas - tiesiog baisus. Kadaise jis buvo dar nieko. Rytą užgesindavau ir vakare uždegdavau. Likusią dienos dalį galėdavau ilsėtis, o likusią nakties dalį - miegoti...
- O paskui nuostatai pasikeitė?
- Nuostatai nepasikeitė,- tarė žibintininkas.- Čia ir yra visa velniava! Planeta ėmė suktis kas metai vis greičiau, o nuostatai nepasikeitė!
- Na ir?..- tarė mažasis princas.
- Na ir dabar, kai ji apsisuka vieną kartą per minutę, man nėra nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu kartą per minutę!
- Tai juokinga! Dienos tavo šalyje trunka vieną minutę!
- Visai nejuokinga,- tarė žibintininkas.- Štai jau visas mėnuo, kai mudu kalbamės.“
Kiek tokių žibintininkų gyvena ne kur kitur, bet šalia mūsų, Žemėje? Pasaulyje nesikeičia nei nuostatos, nei įstatymai, nei įsakymai. Tiesiog jų asmeninės planetos staiga ima suktis pašėlusiu greičiu, jų dienos sutrumpėja iki akimirkų. Tik spėk degioti žibintą. Tiesa, mažasis princas pasiguodžia: „Su šia palaiminga planeta buvo gaila skirtis daugiausia dėl to, kad per parą joje būdavo tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt saulėlydžių!“ Tačiau ar juos pastebi žibintininkas? Ar jis spėja skaičiuoti savaitės dienas? Ar prisimena sekmadienius? Ar jie jam ką nors dar reiškia?

Ketvirtas: Gerbk savo tėvą ir motiną.

Mozę užaugino gėjų šeima. Taip jau išėjo. Jo tėvas išsiskyrė su motina, kai suprato, jog moters meilė jo nebetenkina. Mozė augo su tėvu, kuris pakeitęs keletą partnerių pagaliau susirado savo išrinktąjį. Mozė nepamena savo motinos. Jį augino du vyrai. Buvo visai smagu. Kaip amžinas bernvakaris. Mozė mano, kad norint gerbti tėvą ir motiną tiesiog gyvybiškai būtina turėti juos abu.
Vyskupas Ž.M. di Falkas sako: „Juk šeima – tai vyras ir moteris, o ne du vyrai ar dvi moterys. (…) Galima suprasti, kad jie nori turėti vaikų, kad iš ankstesnių heteroseksualių ryšių jie jų turi ir juos užaugina. Vis dėlto manau, kad tam, jog vaikas normaliai vystytųsi, jam reikia šalia turėti mamą ir tėtį, o ne dvi moteris ar du vyrus.“ Ir nors bažnyčia nepripažįsta tokių situacijų, ji neatstumia homoseksualų. Tik nuo konkretaus dvasininko apsisprendimo priklausytų, ar gėjų auginamas vaikas bus pakrikštytas.
Tomas Širmacheris kalba apie tradicinę šeimą. Jo apmąstymuose ketvirtasis Dievo įsakymas interpretuojamas dar griežčiau: „Darbo vietos atskyrimas nuo šeimos, spartėjantis teisinis ir visuomeninis šeimos bei nesantuokinės partnerystės sugretinimas, senelių, ligonių, neįgaliųjų apgyvendinimas specialiose prieglaudose – tai tik keli pavyzdžiai, įrodantys, kaip nyksta pagrindinės šeimos funkcijos.“ Vadinasi, „gerbk savo tėvą ir motiną“ yra ir gyvas Dievo priekaištas visiems, savo sąžinę raminantiems pamąstymais, jog seneliams tarp senelių linksmiau.



Penktas: Nežudyk.

Naujasis Mozė nudžiunga išgirdęs šį įsakymą. Jis jau yra jį kažkur girdėjęs. Mozė domisi teise. Jis mano, kad būsimas politikas turi išmanyti įstatymus, juos suprasti. Todėl Mozė žino apie visiems vienodą teisę į gyvybę ir apie bausmes, gresiančias už gyvybės atėmimą.
„Dešimt įsakymų sukuria, pavyzdžiui, žudymo įvertinimo teisinę bazę(…)“, - sako T.Širmacheris.
Tačiau „nežudyk“ šiandien jau taip pat iškeliauja už asmenybės ribų. Frederikas Beigbederis kalba apie planetos, gamtos ir visos žmonijos mastu taikomą „nežudyk“. „Šiandien norėčiau, kad bažnyčioje vietoj kryžiaus būtų gaublys, Žemės gaublys, tada galėčiau pasakyti: tai yra tai, kuo aš tikiu. Man juo patikėti būtų daug lengviau. Verčiau jau Žemę laikyti šventa planeta, o ne garbinti kankinimo įrankį. Norėčiau, kad ją gerbtume it religiją ir kad žmonės prieš iškeliaudami Anapilin padarytų viską, idant paliktų ją gražesnę nei rado. Kasdien jie žemę teršia savo mintimis ir atliekomis. Štai kokia mano malda. Ji skirta žmonijai.“
Vienu žodžiu Dievas sugeba priminti viską - nuo šiukšlės numetimo ant žemės iki žmogaus gyvybės kainos.

Šeštas: Nepaleistuvauk.

Mozė turi žmoną. Bent kartą per mėnesį jis nueiną į „svingerių“ klubą atsipalaiduoti. Kartais jis eina ten kartu su žmona. Mozė mano, kad yra laikas tarnauti dvasiai ir yra laikas tarnauti kūnui. Negalima kurio nors pamiršti. Tačiau nuo to tarnavimo Mozė jaučiasi toks pavargęs ir tuščias, kad nežino, kur dėtis.
„Religijos nebetenka pozicijų, jos užleidžia vietą dvasinei tuštumai, kurią žmogus skuba užpildyti seksu, peržengdamas ribas – tai jau tapo naująja norma. Turėdamas šitokį sąlytį su kitais kūnais jis stengiasi save įtvirtinti. Štai iš kur „svingerių“ klubai, grupinis seksas. Bet koks kūnas gali būti pakeistas kitu.“ Taip mąsto Frederikas Beigbederis. Ir tokį žmonių elgesį jis vadina laisve. Ž.M. di Falkas jam atkerta: „Tai, ką tu vadini „išsilaisvinimu“, man yra vergija.“
Tai bene vienintelis arba bent vienas iš nedaugelio argumentų hedonistinei visuomenei. O gal žibintininkų ir girtuoklių visuomenei. Argumentas, kad „tik jausdamas kito kūną šalimais žmogus geriausiai pajunta savo vienišumą“ (Mika Waltari). Todėl ta laisvė gali tapti vergavimu.
Vis dėlto platoniška meilė gimė Graikijoje, o katalikų tėvynė Roma mena ir kitokius laikus. Žanas Pjeras Vernantas knygoje „Pasaulis, dievai, žmonės. Mitų interpretacijos“ pasakoja: „Uraną (Dangų – aut.) pagimdė Gaja (Žemė – aut.), su kuria paskui jis amžiams susiporavo. Visą laiką jis siekė tik vieno – lytinio akto: nuolat suartėti su ta, kuri jį pagimdė“. Uranas ir Gaja gimdo vaikus. Jų sūnus Kronas, nebeištvėręs savo brolių ir motinos žeminimo, prievartavimo, kankinimo, iškastruoja tėvą: Uranui pradėjus skverbtis į Gają, jis kairiąja ranka sučiumpa tėvo genitalijas, stipriai suspaudžia ir dešinėje rankoje laikomu pjautuvu nupjauna.“
Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius…


Septintas: Nevok.

Šiaip Mozė visai nemano, jog šis įsakymas jam aktualus. Jis niekada nieko nevogė. Yra tik porą braškių nuskynęs iš kaimyno sodo. Bet ir tai kai buvo mažas. Net mamai apie tai prisipažino. Tik Mozė svarsto, kodėl visus politikus vadina vagimis? Gal jam taip nenutiks, kai taps politiku.
Tik dabar Mozė prisimena, kaip studijų metais keletą referatų rašė naudodamasis „copy-paste“ metodu. Argi čia nusikaltimas? Visi taip daro. Naujo vis tiek nieko nebeišrasi, o ir laiko maža.
Šiaulių centre ant mokyklos pastato sienos kabo plakatas su tokiu tekstu:„Žinios – informacinės visuomenės pagrindas“. O prie šių žodžių - plagiatu apkaltintos ir iš profesūros sąrašų išbrauktos Šiaulių universiteto dėstytojos Lidijos Ušeckienės atvaizdas.
Palyginti dažnai neturtinga mūsų šalies policija pagauna vagis, kurie nubaudžiami, sėda už grotų. Tačiau vis dažniau vagys lyg kokie šamanai vagia ne daiktus, o mintis.
„Kokia juokinga planeta!“- pagalvojo mažasis princas.- Visa išdžiūvusi, visur smaila, visa druskėta. O žmonėms trūksta vaizduotės. Jie kartoja, ką jiems pasakei... Mano planetoje buvo gėlė; ji visada prabildavo pirmutinė...“

Aštuntas: Nekalbėk netiesos.

Mozė žino, kad netiesa žeidžia. Abu tėvai mokė Mozę, kad svarbiausia nemeluoti pačiam sau, kad svarbu nuo savęs neslėpti net baisiausių ir skaudžiausių dalykų. Kiek prakutęs Naujasis Mozė suprato, jog tik jis pats gali pakelti savo tiesą. Tačiau jo melą visada tekdavo pakelti kitiems. Ir tik daug vėliau, kai yla iš maišo vis dėlto išlįsdavo, Mozė suvokdavo, kaip paprastai buvo galima pasakyti tiesą. Bet tiesą sakyti irgi reikia mokėti.
Antanas Saulaitis SJ knygoje „Piktas Dievas yra miręs“ pasakoja: „Mūsų šeimoj mama mus vis mokė – turbūt visi turėjom neprastą liežuvį – nepridėti antro sakinio. Ką tai reiškia? Atsakyti kam nors arba ką nors sakyti tik vienu sakiniu užuot pridėjus antrą, kuris kaip nuodas įkrenta į kito žmogaus širdį. Pavyzdžiui, vaikas rytą atsikelia, vėluoja į mokyklą. Sakom: „O, vėluoji į mokyklą…“ ir visada pridedam: „Kaip ir visada. Esi niekam tikęs…“ Tai pabandykim be tos antrosios dalies gyventi.“

Devintas: Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.

Naujasis Mozė nesupranta, ką reiškia žodis „svetimas“. Juk jis, kaip ir antonimas „savas“, nurodo priklausomybę. O Mozė visada stengiasi galvoti, jog jis niekam nepriklauso. Taip pat jis galvoja ir apie savo žmoną.
„Bažnyčia nepainioja ištikimybės ir savininkiškumo jausmo, – sako vyskupas Ž.M.di Falkas. – Antai metafora – sauja smėlio: kuo daugiau norime jo pasemti, kuo stipriau suglaudžiame rankas, tuo mažiau smėlio lieka saujoje. Pora stiprėja, kai mylima atviromis rankomis.“
Tačiau nei nežabota laisvė, nei pančių raišiojimas nėra išeitis. Čia belieka tikėti meile ir geisti ne svetimo ar savo. Geisti to, ką Dievas leido pasirinkti kaip tikslą.

Itakė dovanojo tau kelionę.
Jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti,
Bet šiaip Itakė – nežymi sala.
(Konstantinas Kavafis „Itakės“)

Dešimtas: Negeisk svetimo turto.

Naujasis Mozė gyvena Antakalnyje. Sename name, kurio pirmajame aukšte anksčiau buvo parduotuvė. Dabar ji nebeveikia ir, matyt, laukia naujų savininkų. Ant parduotuvės sienos juoduoja užrašas: „Dirbk. Pirk. Mirk.“ Mozė dažnai susimąsto, kad iš šių trijų žingsnių jam beliko vienas.
Frederikas Beigbederis įsitikinęs, jog dešimtasis įsakymas nesuderinamas su žiniasklaidos turiniu, kur apstu garsenybių ir blizgučių, bei su liberalizmo ir kapitalizmo dėsniais: „Šis Dievo įsakymas skelbia nuosprendį mūsų epochai, kurios laisvoji ekonomika kiekviename prekybos centre kursto norą įsigyti ir demonstruoja gėrybes, vis labiau ir labiau nepasiekiamas vargingiesiems.“ Kaip galima norėti, kad žmonės to netrokštų?
Vis dėlto gal geriau geisti to, kas bent iš dalies gali tau priklausyti. To, ko dar niekas nesugalvojo geisti: „Aiškus daiktas. Jei tu randi deimantą, kuris niekam nepriklauso, jis yra tavo. Jei randi salą, kuri niekam nepriklauso, ji yra tavo. Jei tau pirmam kyla kokia gera mintis, tu ją užpatentuoji, ji yra tavo. O aš turiu žvaigždes todėl, kad niekam ligi manęs nebuvo atėję į galvą jas turėti“, – taip mano verslininkas, kurį aplanko mažasis princas.




P.S. Naujasis Mozė ne koks lengvatikis. Jis moka mąstyti. Todėl Mozei sunku viską suvokti taip nuoširdžiai ir nuolankiai, kaip tai padarė jo pirmtakas. Naujasis Mozė prisimena tą filosofinį pamąstymą apie Dievą: jei Dievas - visagalis, jis gali sukurti akmenį, kurio pats nepakeltų. Jei Dievas to akmens nepakelia – jis nėra visagalis. Taigi Mozė moka abejoti. Jis abejoja Dievu, o labiausiai abejoja, kad paraidžiui suvokti įsakymai gali rasti atsaką mūsų – hedonistų, kapitalistų, laisvūnų, darboholikų - širdyse. Mozė nori padiskutuoti, paprieštarauti. Labiausiai jam knieti paklausti: tai kaip, Dieve, su tuo nepakeliamu akmeniu? Tačiau atsakymo jis dar negavo. Todėl, nenorėdamas kompromituoti Aukščiausiojo, Naujasis Mozė dešimties įsakymų nekals ant akmens. Teks mums tenkintis elektronine versija.


Parašyta remiantis Jean-Michel di Falco & Frederic Beigbeder „Aš tikiu. Aš irgi ne“; Antoine de Sent-Exuperi „Mažasis princas“ ; Thomas Schirrmacher „Jūs – žemės druska“, Antano Saulaičio SJ „Piktas Dievas yra miręs“